Fermentai, arba enzimai, yra mūsų kūne gaminamos biologinės molekulės, kurios paspartina organizme vykstančius procesus. Be fermentų visi mūsų kūno procesai vyktų labai lėtai ir mes negalėtume egzistuoti. Fermentai dalyvauja daugelyje fiziologinių procesų, tokių kaip virškinimas, – jie skaido angliavandenius, baltymus, riebalus į smulkesnes molekules, kurias gali pasisavinti žarnynas; fermentai taip pat svarbūs raumenų, imuniteto veiklai, detoksikacijos procesams ir daugeliui kitų veiklų (Gurung et al., 2013). Fermentus taip pat galime išgauti iš išorinių šaltinių, tokių kaip augalai, gyvūnai, bakterijos. Vienas iš tokių fermentų yra serapeptazė.

Įdomus faktas: biologiniai terminai, kurių galūnė yra -azė, parodo, kad tai yra fermentas.

 

Kas yra serapeptazė?

Serapeptazė, arba kitaip seratiopeptidazė, yra proteolitinis fermentas, skaidantis kitus baltymus. Serapeptazė veikia tik negyvus, pažeistus audinius, todėl padeda mažinti uždegiminius procesus ir jų sukeliamą skausmą (Tiwari, 2017).

Šis fermentas randamas šilkverpių žarnyne ir išskiriamas į kokoną, siekiant suskaidyti šilko gijas, kad vikšras išlįstų kaip drugys (Jadhav et al., 2020). Serapeptazę šilkverpių žarnyne gamina bakterijos Serratia marcescens , tad dabar fermentas išgaunamas laboratorijose tiesiogiai iš šių bakterijų fermentacijos.

Serapeptazę pirmieji 1957 m. pritaikė japonai, nuo to laiko serapeptazė išpopuliarėjo Japonijoje ir Europoje kaip priešuždegiminė, skausmą malšinanti alternatyva.

Kaip veikia serapeptazė?

Priešuždegiminis poveikis.Uždegimai – apsauginis organizmo mechanizmas, kuris įsijungia susižeidus, atsiradus infekcijai. Į nepageidaujamas reakcijas imuninė sistema reaguoja greitai aktyvuodama imunines ląsteles ir uždegimo mediatorius, kurie siunčiami į uždegimo vietą. Uždegimai skirstomi į ūminius ir lėtinius, priklausomai nuo audinio patologinės būklės ir dirgiklio intensyvumo. Uždegimams malšinti paprastai skiriami steroidiniai arba nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU), tačiau ilgalaikis šių vaistų vartojimas gali sukelti nepageidaujamų šalutinių poveikių (Abdulkhaleq et al., 2018). Todėl populiarėja kitokios priemonės, tokios kaip fermentų pagrindu pagamintų preparatų pasirinkimas uždegimams gydyti.

Serapeptazė, kaip fermentas, gali prisijungti su daugybe junginių ir juos suskaidyti arba sudaryti naujus kompleksinius junginius. Vieni iš junginių, prie kurių serapeptazė tvirtai prisijungia, yra COX-I ir COX-II fermentai, atsakingi už uždegimo mediatorių gamybą. Susijungdama su COX fermentais, serapeptazė skatina jų skaidymą, o kartu taip mažina uždegimo mediatorių kiekį. NVNU blokuoja COX-I fermentų veiklą, negaminami mediatoriai, todėl nejaučiama skausmo. Tačiau vaistai neišsprendžia uždegimo priežasties, jie tik palengvina simptomus. Be to, serapeptazė pagreitina imuninių ląstelių judėjimą į uždegimo vietą ir paskatina gijimo procesą (Tiwari, 2017).

Analgetinis poveikis. Priešingai nei NVNU, serapeptazė netrikdo normalaus gijimo proceso, tačiau jos vartojimas siejamas su sumažėjusiu skausmu. Toks poveikis pasiekiamas dėl serapeptazės gebėjimo uždegimo vietose skaidyti skausmą sukeliančias molekules, tokias kaip bradikininas (Jadhav et al., 2020).

Skatina fibrinolizę.Fibrinas yra baltymas, atsakingas už kraujo krešėjimą, kuris kartu su kraujo ląstelėmis suformuoja gijas, užkemšančias pažeidimą. Tačiau per didelis fibrino kiekis gali pradėti kimšti kraujagysles ir suformuoti kraujo krešulį, vadinamą trombu. Priklausomai nuo kraujagyslės vietos ir tipo, trombozė gali būti širdies ir kraujagyslių ligų atsiradimo priežastis. Todėl svarbu, kad organizmas gamintų tinkamą fibrino kiekį.

Dėl gebėjimo ardyti baltymus serapeptazė gali suskaidyti per didelius fibrino kiekius, nepažeisdama aplinkinių audinių, taip tirpdydama kraujo krešulius ir aterosklerozines plokšteles. Beje, galūnė -olizė nurodo skaidymo procesą (Jadhav et al., 2020).

Ar serapeptazės vartojimas gali sukelti šalutinių poveikių?

Suaugusiesiems, vartojantiems serapeptazę, paprastai šalutinių poveikių nepasireiškia. Tačiau kai kurie tyrimai pranešė apie alergines odos reakcijas, kosulį, virškinimo sistemos sutrikimus, tokius kaip pilvo skausmas, pykinimas. Šie šalutiniai poveikiai galimai susiję su suvartota doze ar dėl galimos serapeptazės sąveikos su kitais vartojamais vaistais. Aukštos kokybės išsamūs klinikiniai tyrimai turėtų ištirti galimus šalutinius poveikius, siejamus su serapeptaze (Bhagat et al., 2013).

Pasisavinimas ir dozavimas

Nors neatlikta daug tyrimų, tiriančių serapeptazės įsisavinimą žmogaus kūne, tačiau iš in vivo tyrimų žinoma, kad serapeptazė įsiurbiama žarnyne ir uždegimo vietą pasiekia keliaudama krauju arba limfa. Kraujyje serapapetazė susijungia su alfa-1 mikroglobulino baltymu – taip fermentas lieka nepažeistas organizmo skaidymo proceso ir gali pasiekti tikslią uždegimo vietą.

Klinikiniuose tyrimuose serapeptazės dozės svyravo tarp 10–60 mg per dieną; fermento veikla matuojama vienetais, 1 mg serapeptazės atitinka 2000 vienetų. Serapeptazę reikia vartoti tuščiu skrandžiu, todėl tabletę išgerkite bent pusvalandis prieš valgį (Bhagat et al., 2013).

 

Pabaigai

Serapeptazė – gana neseniai atrastas fermentas, kuris pradėtas vartoti kaip vaistas nuo uždegimo ir jo sukeliamiems skausmams mažinti. Nors serapeptazės veikimo mechanizmas ir galimas šalutinis poveikis dar ne iki galo suprastas ir ištirtas, tačiau serapeptazė, kaip vaistas, teikia daug vilčių, mat ji ne tik palengvina simptomus, bet ir sprendžia ligos ar uždegimo priežastį.